Besteel

Medienos drėgnumas turi labai didelę reikšmę jos savybėms. Medienos drėgnumą, lygų 15%, sutarta laikyti normaliu. Lyginant visų kitų medienos fizinių savybių rodiklius, jie perskaičiuojami į šį drėgnumą.

Medienos drėgmė yra dvejopa: laisvoji, kuri užpildo ląstelių ir indų vidų bei tarpląstelinius tarpus, ir higroskopinė, kuri plonais sluoksniais esti ląstelių sienelėse.

Džiūdama mediena iš pradžių netenka laisvosios ir tik vėliau higroskopinės drėgmės. Medienos, kurioje yra tik higroskopinė drėgmė, drėgnumas vadinamas pluoštų soties tašku. Įvairių veislių medienoje jis svyruoja tarp 23 – 31%.

Pagal drėgnumą mediena skirstoma į drėgną (kai ji drėgnesnė už ką tik nupjauto medžio medieną), tik ką nupjautą (35% ir drėgnesnę), orasausę (15 – 20% drėgnumo), kambario sausumo (8 – 13% drėgnumo).

Medienos savybė įgerti iš oro vandens garus vadinama higroskopiškumu; įgėrimo dydis priklauso nuo oro temperatūros ir drėgnumo. Kiekvienam oro temperatūros ir drėgnumo deriniui atitinka tam tikras medienos higroskopinis drėgnumas.

Drėgnumas, atsiradęs medienoje, išbuvusioje ilgą laiką pastovaus santykinio drėgnumo ir temperatūros ore, vadinamas pusiausvyros drėgnumu.

Tam tikros temperatūros ir drėgnumo patalpų ore išlaikytos medienos drėgnumui nustatyti naudojama diagrama. Diagramos vertikalioje tiesėje atidėtas oro drėgnumas, horizontalioje – oro temperatūra; įstrižos linijos atitinka medienos drėgnumą.

Dėl medienos higroskopiškumo iš jos pagamintų dirbinių drėgnumas kinta, keičiantis oro temperatūrai ir drėgnumui.

Medienos drėgnumui kintant nuo 0% iki pluoštų soties taško, kinta jos tūris: mediena nudžiūsta, brinksta, persimeta, plyšta. Kai medienos drėgnumas tampa mažesnis už pluoštų soties tašką, ji pradeda džiūti – mažėja jos matmenys ir tūris. Sausai medienai sudrėkus iki pluoštų soties taško, ląstelių sienelės išbrinksta: vidiniai ląstelių matmenys sumažėja, o išoriniai – padidėja. Todėl padidėja ir drėkinamojo medienos gabalo išoriniai matmenys.

Kadangi medienos sandara nėra vienalytė, todėl ji nevienodai džiūsta arba brinksta įvairiomis kryptimis. Išilgai sluoksnių visas linijinis nuodžiūvis nebūna didesnis kaip 0,1 – 0,3%, radialine kryptimi – nuo 3 – 6%, o tangentinė nuo 7 – 12%. Nuodžiūvio dydį apibūdina turinio nuodžiūvio koeficientas (medienos tūrio sumažėjimo dydis), kuris atitinka drėgnumo sumažėjimą 1% pluoštų soties taško ir absoliučiai sauso būvio ribose.

Medienos nuodžiūvis ir brinkimas labai svarbus statybinėms konstrukcijoms, nes džiūdami atskiri  mediniai elementai plyšinėja sujungimo vietose, o sudrėkę kai kurie konstrukcijų elementai padidėja. Todėl medieną reikia parinkti tokio drėgnumo, kuris atitiktų būsimas jos eksploatavimo sąlygas.

Natūraliai džiūdama įvairiomis kryptimis, mediena persimeta. Kadangi mediena tangentine kryptimi džiūsta labiau nei radialine, tai lentų kraštai išlinksta metinių sluoksnių iškilimų pusėn. Labiausiai persimeta lentos, išpjautos arčiau rąsto paviršiaus, nes čia džiūvimas tangentine kryptimi didesnis nei viduriniuose sluoksniuose.

Jei iš paviršiaus mediena džiūsta greitai, tai jos išorinių sluoksnių tūris sumažėja, ir ji pradeda spausti vidinius sluoksnius. Išoriniuose sluoksniuose kyla tempimo įtempimai ir atsiranda plyšiai. Be to, mediena plyšinėja netolygiai džiūdama įvairiomis kryptimis. Džiūstančiuose rąstuose atsiranda radialiniai plyšiai; pirmiausia suplyšinėja rąstų galai, nes pro juos greičiau išgaruoja drėgmė. Kad galai mažiau plyštų, jie aptepami derva arba kalkių ir klijų mišiniu.

Mediena džiūdama išsikraipo: nevienodai susitraukia įvairiomis kryptimis. Mažiausiai ji traukiasi išilgai, o daugiausia – skersai skaidulų. Paprastai mediena deformuojasi tol, kol jos drėgnumas neviršija 30%. Drėgnesnė savo formos nebekeičia.

Išpjautos iš žalio medžio lentos džiūdamos išlinksta kraštais į išorę nuo šerdies, mat toliau nuo jos esantis sluoksniai džiūdami traukiasi labiau nei pati šerdis. Todėl taisyklingi stačiakampiai tašai džiūdami dažnai nebetenka stačiakampės formos.

Patogiausia stebėti makrostruktūrą, padarius tris kamieno pjūvius. Pjūvis, statmenas kamieno ašiai, vadinamas skersiniu, pjūvis, einąs išilgai kamieno jo ašimi, – radialiniu,pjūvis išilgai kamieno, einąs tam tikru atstumu nuo ašies, skerspjūvio styga, – tangentiniu.
Žiūrint į kamieno skersinį pjūvį, galima pastebėti atvaizduotas dalis. Žievė, susidedanti iš išorinio – kamštinio sluoksnio ir vidinio – karnos, apsaugo medį nuo mechaninių sužalojimų. Augančiame medyje karna iš vainiko žemyn teka maistingosios medžiagos, kurių atsargos susikaupia karnoje. Po karna yra plonas brazdo sluoksnis, kurį sudaro gyvos ląstelės. Viena brazdo ląstelių dalis, esanti arčiau karnos, virsta karnos ląstelėmis, o kita dalis, esanti arčiau medžio centro – medienos ląstelėmis. Mediena virsta daugiau brazdo ląstelių, karna – mažiau, todėl mediena auga greičiau už žievę.
Po brazdu einantis medienos sluoksnis susideda iš daugelio plonų koncentrinių sluoksnių. Kai kurių medžio veislių kamieno skerspjūvyje galima atskirti išorinę medienos dalį – balaną ir vidinę – branduolį. Balana susideda iš jaunesnių, branduolys – iš visų apmirusių ląstelių.
Kai kurių medžio veislų (pušies, ąžuolo) branduolys tamsesnis už balaną; kitų (eglės, kėnio) – centrinė medienos dalis, turinti visas brandulio savybes, savo spalva nesiskiria nuo išorinės dalies ir vadinama pribrendusia mediena. Yra vadinamųjų balaninių veislių (beržas, alksnis), neturinčių brandulio.
Visos medžių veislės pagal šį požymį skirstomos į branduolines, balanines ir brandžiamedienines.
Išilgai viso kamieno, jo centrinėje dalyje eina šerdis, susidedančių iš plonesnių, silpnai susijungusių tarpusavyje ląstelių. Šerdis ir pirmaisiais ūgio metais atsiradusios medienos ląstelės sudaro šerdies vamzdį. Ši kamieno dalis ir yra silpniausia, greičiausiai pūvanti.
Kamieno skerspjūvyje galima matyti daugybę koncentrinių sluoksnių. Kiekvienas sluoksnis atitinka vienerius medžio augimo metus ir vadinamas metine rieve.
Pavasarį susidaro metinės rievės iš plonesnių ankstyvosios medienos ląstelių, vasarą–tvirtos, storasienės, iš vėlyvosios medienos ląstelių.
Kadangi medžiai auga įvairiose sąlygose, tai ir metinės rievės net tos pačios veislės medžiuose būna nevienodo storio. Bet metinių rievių storis ne tiek svarbus medienos savybėms. Žymiai svarbesnis joje esančios tvirtos vėlyvosios medienos kiekis. Lapuočių veislių medienoje drėgmė slenka išilgai kamieno einančiais indais. Kamieno skerspjūvyje jie turi porų pavidalą.
Kai kurių lapuočių veislių medienoje yra stambių ir smulkių indų; stambieji būna ankstyvojoje metinės rievės dalyje, smulkieji kaupiasi grupėmis arba tolygiai pasiskirsto vėlyvosios dalies plote, tokie medžiai priklauso veislėms su žiediniais medienos indais.

Kitų lapuočių veislių medienoje (beržo) nėra stambių indų ir nepastebima ryškaus skirtumo tarp ankstyvosios ir vėlyvosios metinės rievės dalies. Šie medžiai priklauso veislėms su išsklaidytais indais.
Spygliuočių veislių medžiuose vietoje indų yra uždaros pailgos ląstelės (tracheidės). Daugelyje spygliuočių veislių tarp tracheidžių yra vadinamieji sakų takai.
Skerspjūvyje, be metinių rievių, galima matyti siauras radialines juosteles, vadinamas šerdies spinduliais. Medieną lengviausia pažinti pagal šerdinių spindulių formą ir išsidėstymą.